Kalbėdami apie skaitmeninės mokymo priemones ir jų pagalba išjudintą virtualų edukacijos procesą, dažnai pamirštame faktą, kad skaitmeninės mokymo priemonės, skirtingai nei įprastos yra ne ką vyresnės, nei akis išpūtę pradinukai, sutelkę dėmesį į tai, ką jiems rodo mokytoja.
Mokytojas, šiuo atveju, yra pakilimų ir nuopolių pilnas bandymų kelias, kuriuo eina inovacijų procesas; kuriame niekada nežinai kas laukia už kampo ir ką yra pasiruošę pateikti konkurentai. Taip, skaitmeninės mokymo priemonės turi parako, tačiau jos dar nėra pateikę visų savo privalumų bei galimybių – yra nuolatos tobulinamos ir naujinamos. Tokiam augančiam procesui tenka dar viena nemenka užduotis – nustebinti jau ir taip sunkiai nustebinamą mokinį, kuris užuot žavėjęsis inovacijomis, skaudžiai jas kritikuoja, ieškodamas skylių ir dar didesnių patobulinimų. Tokie šiais laikais yra mokiniai – aktyvūs, ieškantys, kritikuojantys ir iš pasaulio norintys gauti dar ir dar – niekuomet nepasisotinę.
Mokykla tokiam informacijos ir naujovių siurbliui duoda knygą – neįdomu.
Mokykla tokiam informacijos ir naujovių siurbliui sako – imk. Tai skaitmeninės mokymo priemonės – o kuo jos geresnės už knygą?
Tuomet mokykla sako: Jos interaktyvios. O ar jos pakankamai interaktyvios? – perklausia mokinys.
Kokios inovacijos moksleiviams bus pateikiamos ateityje, jei jau šiandien skaitmeninės mokymo priemonės leidžia įsitraukti į mokymo procesą ne tik individualiai, bet ir interaktyviai, šokinėti tarp užduočių pagal savo išprusimo lygį ir naudotis visomis įmanomomis informacijos pateikimo bei sisteminimo formomis.