Šeimose kartais nutinka taip, kad vienas iš jų vaikų yra neįgalus arba turi kokius nors sutrikimus. Nesvarbu, tai gali bendravimo ar bendrojo ugdymo sutrikimai. Didžiausi sunkumai iškyla tuomet, kai tėvams reikia pradėti vesti savo vaikus į mokyklas. Juk jie, kaip ir visi vaikai turi gauti išsilavinimą. Jie nėra niekuo prastesni, o ir valstybė jiems suteikia teisę, kaip ir kiekvienam vaikui, į mokslą. Žinoma, tokiems vaikams yra taikomos kitos mokymosi programos neįgaliems, kadangi jie lėčiau įsisavina informaciją. Tokiems vaikams yra sunkiau išmokti elementarius dalykus, nei kitiems klasės vaikams. Tačiau negalima sakyti, kad vien neįgalūs vaikais sunkiai mokosi. Klasių auklėtojai kartais pastebi, kad net vaikas neturintis negalios ar protinių sutrikimų, tiesiog lėčiau įsisavina informaciją. Tuomet žinoma tenka tėvams, mokytojams bei specialistams pasikalbėti dėl adaptuotos ugdymo programos vaikams, kurią naudoja ir neįgalūs vaikai.
Tėvai dažnai išsigąsta išgirdę, kad jų vaikams yra reikalinga ši programa, kadangi požymių kartais gali net nesimatyti. Tačiau tėvams nereikia nieko bijoti, tiesiog adaptuota programa yra tokia pati, kaip ir su kuria mokosi kiti klasės draugai, tik išskirtinėje programoje esantys vaikai mokosi paprasčiau, tačiau ilgiau. Vaikui duodama teisė rinktis ar jis norės mokytis sunkesnius jam uždavinius ar ne. Mokytojai tiesiog stengiasi priartinti vaiko gabumus prie tokio pat amžiaus klasiokių, nenorint jo atitraukti nuo svarbių užduočių jo lavinimuisi. Tačiau kai kurie vaikai išauga ir gali nebetęsti adaptuotos programos. Bet dažniausiai, neįgalūs, sutrikimus ar protinę negalią turintys vaikai pasilieka šioje programoje.
Jeigu vaikas mokosi pagal šią programą jis pabaigęs mokyklą gauną pažymėjimą, kuriame įrašyta, kad jis pabaigė švietimo įstaigą pagal adaptuotą programą. Tokie vaikai negali stoti toliau į universitetą, tačiau gali mokytis profesinio rengimo įstaigoje. Įgiję norimą profesinį išsilavinimą mokiniai gali toliau dirbti pasirinktoje srityje.