Pamokos paprastai asocijuojasi su pareigų vykdymu, lėtai slenkančiu laiku, piktomis mokytojomis, kalnais namų darbų bei krūva nuobodžių knygų. Bet kas, jei pamokos būtų kitokios? Ką daryti, kad mokytis būtų įdomiau, o mokiniai į mokyklą eitų ne iš pareigos, o iš troškimo išmokti kažką naujo?
Skamba kaip iš pasakų knygelės, kažkur toli nuo realybės. Bet nejaugi toks scenarijus nėra įmanomas? Žinoma, kad viskas įmanoma. Svarbiausia, kad mokytojas pats būtų entuziastingas ir tą entuziazmą sugebėtų perduoti mokiniams. Pavyzdžiui, anglų kalbos pamokos (bent jau man) visuomet asocijuodavosi su nuobodžiais pratimais, sunkiai išgimdomais rašiniais bei storomis knygomis. Tačiau viskas būna ir kitaip.
Pamenu, dešimtoje klasėje gavome naują anglų kalbos mokytoją. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė kiek griežtoka, šek tiek kandi, netgi mėgstanti patraukti per dantį. Bet svarbiausia yra tai, kad per jos pamokas visi stropiai mokydavomės ne todėl, kad taip reikia – tiesiog buvo įdomu. Dažnai angliškai diskutuodavome įvairiomis temomis, kartais net pamiršdavome, kad kalbame angliškai – diskusijų temos buvo įdomios ir aktualios.
Kitas užduotis atlikti būdavo taip pat įdomu, kadangi mokytoja mokėdavo sudominti, pateikti intriguojantį užduoties tikslą ir kaip niekas kitas mokėdavo subtiliai pagirti – bet ne per dažnai. Pagirdavo taip, kad visi norėdavo išgirsti tuos kelis kuklius, bet nuoširdžius pagyrimo žodžius. Jie skambėdavo „lyg tarp kitko“, tačiau kiekvienas mokinys žinodavo, kaip sunku tuos žodžius užsidirbti. Taip anglų kalbos pamokos tapo tarsi adrenalino kupinomis varžybomis.